Kaip gaila, kad kartais nebūna įmanoma. Pavargęs po dienos darbų. Nuleidęs sunkią galvą. Tu gi norėtum, kad aplink kvepėtų alyvom. Kad čiulbėtų mano lakštingala. O eini per purviną miestą. Ir viskas taip beviltiškai pilka. Taip nelengva, negera, nemiela. Net mano akys atrodo nuobodžios. O ištikrųjų… Mūsų gyvenimai kasdienybės apseilėti.
